Žyma: Žilvinas Jonys

pi-Ratas ( Kęstutis Račkaitis )

Kartą ėjo karys. Ėjo plačiai išmintu keliu. O kelias vedė per dykumą, per niekieno žemes. Žemes, kuriose net Dievo žodis skamba kaip pašaipa.

Keliauninkas apžvelgė dykynę ir šalikelėj pamatė trepsinčią žmogystą.

- „Kodėl vargsti toje šalikelėje? Ženk su manim plačiu keliu! Šį pasaulį sukūręs mano Dievas nori dovanoti tau meilę. Patikėk manimi, aš nešu jo žodį!“, - tarė karys.

„Kiekvienam savas kelias“, - pamąstė žmogysta su barzda ir sukosi jau eiti, tačiau besisukant nusmelkė mintis

Paskelbūs vieną nuomonę būtų nesąžininga nepaskelbti kitos nuomonės. Tiesa yra kažkur tarpe. Kadangi tiek viena, tiek kita pusė daro klaidas, tai tenka čia sau viešai pasižadėti padaryti abiejų apžvalgą.