– Kas yra?
– Daktare Buberi, – prabilau, – čia šį vakarą vartojamas vienas žodis, kurio aš nesuprantu.
– Koks tai žodis?
– Dievas, – atsakiau.
Jo akys išsiplėtė ir barzdotas veidas palinko į priekį.
– Jūs nežinote, ką reiškia žodis „Dievas“!
Visą straipsnį galite perskaityti svetainėje alkas.lt
Kažkada aršių krikščionių buvau vos nenutemptas į policiją už tai, kad šalia Birutės kalno per garsiai reiškiau mintis, kad tai lietuviams šventa vieta. Džiugu, kad ne aš vienas tai matau. Vaizdre vienas netikslumas - Palanga yra kuršių, o ne žemaičių žemė.
Darbas buvo paskelbtas svetainės www.konstanta.lt vykdytose mokslo sklaidos varžytuvėse 2021 kovo 26-tą dieną.
Prūsų, lietuvių ir latvių gentims nusakyti laiko bėgyje buvo naudojamas ne vienas pavadinimas. Šias tautas jungia bendra kalba, panaši pasaulėžiūra ir pasaulėvoka. Vieną iš pirmųjų visas gentis nusakančių pavadinimų aisčiai mums perteikia Publijus Kornelijus Tacitas, paskutinis žymus romėnų istorikas. Apie 98 m. Tacitas baigė rašyti tiriamąjį darbą De origine et stv Germanorvm („Apie germanų kilmę ir būklę“), kuriame 45–tąją pastraipą paskyrė aisčių gentims:
Religijas visuomet kuria žmonės. Tačiau pasaulį kurią dievai. Vadinasi, skirtingai nei religija, tikroji pasaulėvoka ir pasaulėžiūra turėtų ateiti iš dievų per Dievo pažinimą. Žmonėms liktų tik pažinti tą grožį. Taip jau lėmė likimas, kad save galiu drąsiai vadinti Baltų religijos vienu iš kūrėju. Ar tai gerai? Sunku pasakyti.
2020 m. spalio 9 d. Nr. 19 (1347)
Papasakosiu apie pamoką, kurią gavau Perkūno namuose Kaune.
Jaunystėje labai norėjau išmokti lipdyti iš molio. Man tai atrodė vienas prasmingiausių užsiėmimų gyvenime. Kartą man mokantis VDU pirmame ar antrame kurse Perkūno namuose buvo surengti lipdymo iš molio mokymai. Ten nulipdžiau savo svajonių ąsotį. Sunkiausia buvo padaryti snapelį, kuris leistų vandeniui lietis viena darnia srove. Kitaip sakant, to snapelio forma lėmė tai, ar ąsotis galės būti naudojamas, ar liks tik kaip namų puošmena. Tąsyk supratau, kad ąsotis nelygus ąsočiui, kad labai daug kas priklauso ir nuo jo formos.
Pasirodo, krikščionims, save vadinantiems Jėzaus mokiniais, pačio Jėzaus mokymas yra sunkiai įkandamas. Tai gana aiškiai atspindi jų požiūris į režisieriaus Jano Komasos vaizdrą „Kristaus kūnas“.
Pateiktas vaizdras aptaria sunkumus, su kuriais susiduria krikščioniška pasaulėvoka.
Mokslinė konferencija "Tarp likimo ir pasirinkimo" vyko 2020 m. sausio 18 d. Vilniuje VU Konfucijaus Institute. Konferenciją organizavo VU Azijos ir Transkultūrinių Studijų Institutas bei Humanistinės ir Egzistencinės Psichologijos Institutas.
Leisiu dar pridėti savo (Kęstučio Račkaičio) nuomonę. Šią nuomonę norėjau išsakyti visiems susirinkusiems, tačiau, matyt dėl to, kad renginys ir taip užsitęsė, tai gerbiamas profesorius Audrius Beinorius, nors ir matė mano pakeltą ranką, visgi nusprendė nebegaišinti daugiau žmonių.
Susirinkę (daugiausia mokslo) žmonės bandė atsakyti į klausimą ar yra laisva valia, kas ji tokia yra, kaip ji siejasi su žmogaus likimu. Tai, mano manymu, yra žmogaus būtį ir santykį su Dievu apsprendžiantys esminiai savivokos klausimai. Tai nėra paprasti klausimai.
„Folklioras“, - ištaręs svetimžodį, kunigas numojo ranka ir pasuko link mašinos. Kunigui teko sunki užduotis. Sunku buvo ir man. Laidoti vieną žmogų pagal du skirtingus papročius, nesusikertant ir neįplieskiant karo tarp giminių yra nelengva. O ką daryti, kai mirus žmogui artimiausi giminės yra skirtingų tikėjimų? Ką daryti tiems, kurie atsidūrė meilės religijos šešėlyje?
Dainius Razauskas aiškina ką ištikrųjų reiškia tikėti.
https://youtu.be/KjQL6cukU64?t=6247
Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Šiek tiek pakeitus galima pasakyti - žmogus renkasi tikėjimą, o likimas juokiasi. Šiame vaizdre trumpai apžvelgiama kas sudaro lietuvių dvasinės raiškos turinį bei iš kur ateina šis turinys.
Ankstesnį vaizdrą rasite čia.
Sekančiame vaizdre pratęsiu mintį apie tai kas yra tradicinė lietuvių religija.