Stebėtina, bet nuo gimtosios kalbos pradėjau tolti per lietuvių literatūros pamokas mokykloje pradėjusi skaityti poeziją, noveles, pjeses, romanus, nagrinėti arba analizuoti ir interpretuoti lietuviškai parašytų kūrinių lyrinius herojus, stilius, epochas, tam pasitelkdama komparatyvistinį, struktūrinį ar kitokį metodą. Tai tikrai lavino mąstymą, kitaip tariant, logiką. Tačiau ar atvėrė vaizduotę?
Šį savaitgalį "sutikau" du Gintarus. Su vienu šnekėjau bare malonioje kompanijoje ir jis nuoširdžiai aiškino, kad tikėjimas yra "tik ėjimas" (kryptis matyt jau nebesvarbi), o kitas atsiuntė man laišką su nuoroda į straipsnį. Siūlau ir jums jį paskaityti: Dėl lietuvių kalbos žodžių paslėptų reikšmių
Vydūnas, sukūręs žmogaus tobulėjimo filosofiją, teigė, jog žmogus negali pasilikti žmogumi tik pats sau, nes tada jame viršų ims gamtiniai instinktai, žmogus turi užkopti ant kito laiptelio, susilieti su savo tauta, persiimti jos kultūra, dalyvauti toks kultūros kūrime.
Vaito komentaras straipsnyje